Šeima moko Bažnyčią mylėti

Daug metų Artumos svarbiausia teminė skiltis buvo „Didelės ir mažos kryžkelės“, o štai šįmet ją nutarėme vadinti „Meilės džiaugsmas“! Mat būtent taip popiežius Pranciškus pavadino savo posinodinį apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia – apie meilę šeimoje. Šis laiškas mums, kaip šeimos žurnalui, pasirodė toks aktualus ir įdomus, kad sumanėme visus šiuos metus skirti jam aptarti. O apie jo atsiradimo aplinkybes ir tikslus turbūt geriausiai Lietuvoje žino kardinolas Audrys Juozas BAČKIS – ne tik dėl to, kad jis yra LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas, pats dalyvavęs šeimai skirtame sinode, bet ir todėl, kad jam nuolat rūpėjo ir teberūpi šeimų gyvenimas, jų rūpesčiai ir džiaugsmai.

Kodėl eilinė šeima turėtų domėtis šiuo dokumentu? Gal jį studijuoti derėtų tik kunigams, šeimos centrams, sielovadininkams?

Šis dokumentas kilo iš Visuotinės Bažnyčios rūpesčio dėl šeimos, išgyvenančios krizę visuose kraštuose, skirtingai pagal žemynus. Šiandien, kai skleidžiamos įvairios ideologijos, atvirai puolančios šeimą, nebepriimančios prigimtinio įstatymo, Dievo plano sukuriant vyrą ir moterį, Bažnyčia rūpinasi matydama daug dėl įvairiausių motyvų nelaimingų ir išyrančių šeimų, tad nori išreikšti begalinį savo rūpestį dėl šeimos. Ją puola ir kultūrinė aplinka, bet net ir juridiškai ji puolama. Bažnyčia „serga“ šeimos reikalais ir gina ją – ne tik šeimos instituciją, bet ir kiekvieną konkrečią šeimą, nes šeimos gerovė yra esminis dalykas ne tik Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei. Popiežius 2014 ir 2015 metais sukvietė šeimos klausimais du sinodus; viso pasaulio vyskupijose buvo padaryta apklausa apie šeimų realybę, rūpesčius, kaip pagerinti padėtį. Šventasis Tėvas norėjo išgirsti Bažnyčių įvairiuose kraštuose balsą, sužinoti tikrą padėtį, atsižvelgti į jų lūkesčius. Ir tada pagal gautus atsakymus buvo parengtas pirmasis dokumentas apie pastoracinius iššūkius šeimai evangelizacijos kontekste. Tokia buvo ir pirmojo sinodo tema.

Paprastai kalbant, popiežiui ir Bažnyčiai buvo labai svarbu išgirsti apie tą realybę, kurioje gyvena šeimos, ir tuomet į ją atsiremti?

Taip, svarbu suprasti, kur skauda ir ką reikia daryti. Po pirmojo sinodo visame pasaulyje buvo padaryta nauja apklausa gilinantis ypač į iškeltąsias problemas, ir tuomet parengtas antrasis dokumentas, kalbantis jau ne tik apie iššūkius, bet ir apie šeimos pašaukimą bei misiją Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje. Šventasis Tėvas pats dalyvavo visose sinodo sesijose, viską išklausė, nes jam labai rūpėjo, kad būtų dokumentas, skirtas visai Bažnyčiai, vyskupams, kunigams, o ypač šeimoms. Popiežius rašė, kad šiuo paraginimu jis norėjęs su tikra dvasine įžvalga subrandinti pasiūlytas idėjas ir atrasti konkrečių atsakymų į daugybę sunkumų ir iššūkių, su kuriais šeimos turi grumtis. Jis nori kreiptis į šeimą, kalbėti apie meilę šeimoje, o ne vėl išdėstyti Bažnyčios doktriną. Tai buvo jo mintis. Jis nusileidžia ant žemės, stebėdamas konkretų šeimų gyvenimą. Viena šeima, pristatydama šį paraginimą, kalbėjo: „Popiežius moko to, ko pats išmoko iš šeimų.“ Labai iškalbinga yra vieta, kur jis pakartoja skundus, padejavimus, girdimus šeimose, mąstydamas apie juos: „Mano vyras į mane nepažvelgia, atrodo, kad aš nematoma.“ „Pažiūrėk į mane, kai aš su tavimi kalbu.“ „Mano žmona į mane nebežiūri, dabar mato tik savo vaikus.“ „Namie niekam nerūpiu, niekas manęs nemato, tarsi manęs nebūtų“ (128).

Ketvirtajame, sakyčiau, pagrindiniame Amoris laetitia skyriuje popiežius apmąsto šv. apaštalo Pauliaus Himną meilei ir labai konkrečiai pritaiko jį šeimos gyvenimui – tai labai graži lectio divina. Pagrindas yra himno egzegezė, o paskui jis iš savo patirties ir dvasingai, ir, drįstu sakyti, poetiškai jautriai kalba apie šeimos kasdienybę. Ir tuo man šis dokumentas skiriasi nuo kitų. Jis kalba apie šeimą, apie meilės džiaugsmą, kaip ugdyti meilę ir ja gyventi šeimoje. Beje, sykiu įspėja neperlenkti lazdos; nereikia kelti tokio idealo, kuris yra nepasiekiamas.

Apaštališkasis paraginimas originalus ir dėl naujo kalbėjimo būdo. Kardinolas Christophas Schönbornas pabrėžė, kad pirmą kartą Bažnyčios dokumentas naudoja tokią familiarią kalbą, per daug nesileidžia į doktrinos svarstymus, tik trumpai primena pagrindinį Bažnyčios mokymą, pagrįstą Šventuoju Raštu; visą – nuo Humanae vitae, Familiaris consortio, Jono Pauliaus II kūno teologiją, bet žvelgia į konkrečių šeimų gyvenimą ir nori joms prakalbėti. Tas naujas kalbėjimo būdas, tarsi sielovadinis pokalbis, yra labai svarbus; ir reikia jį priimti bei susimąstyti, ką popiežius nori iš tikrųjų pasakyti. Jis nori priversti mus galvoti apie meilę šeimoje. Tai ne traktatas apie santuoką ir apie šeimą, bet apmąstymas apie meilę santuokoje. Jis nori, kad Bažnyčia labiau susirūpintų šeimų sielovada, kad kunigai būtų geriau paruošti tai atlikti, kad jiems į pagalbą ateitų krikščioniškos šeimos. Jam rūpi pastūmėti Bažnyčią eiti gailestingumo keliu sielovadoje!

Išties, ar buvo dar kuris popiežius, Magisteriumo dokumente davęs tokį nurodymą: „Iš ryto turite pabučiuoti vienas kitą!“?

Taip, o vakare susitaikyti! Popiežius pasilenkia prie šeimos, kalba jai labai draugiškai. Be to, jis cituoja ne tik abiejų sinodų baigiamuosius bei kitus Bažnyčios dokumentus, bet ir Martiną Lutherį Kingą, psichologą Erichą Frommą, poetus, Pietų Amerikos, Korėjos vyskupų konferencijas. Amoris laetitia yra jo dokumentas, kuriame labai daug jo asmeniškų įžvalgų.

Straipsnis bublikuojamas

Kalbėjosi Darius Chmieliauskas

Nuotraukos autorė Silvija Knezekytė