Kad susivienytume, turime mylėti

Sausio 18-25 d. pradėsime maldos už krikščionių vienybę aštuondienį, kurio ištakos – vieno amerikiečių kunigo tėvo Polio Votsono (Paul Wattson) iniciatyva. Toks aštuondienis pirmąsyk įvyko 1908 m. T. Polis Votsonas parinko jai datas tarp sausio 18 ir 25 d., kad maldų aštuondienis baigtųsi Šv. Pauliaus Atsivertimo šventės dieną. Juk krikščionių vienybė reikalauja atsivertimo; ji neįmanomą be per¬keičiančios Kristaus šviesos. Šviesa kelyje į Da¬maską iki širdies gelmių sukrėtė Saulių. Ji per¬keičia ir mūsų žvilgsnį, kuriuo žiūrime vieni į kitus, ji leidžia mums palikti išankstines nuostatas ir jau pramintus kelius.

Dabartinę savo formą maldų už krikščionių vienybę aštuondienis įgi¬jo Liono katalikų kunigo Polio Kutiurjė (Paul Couturier) dėka. Per ket¬virtąjį - penktąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius jis suteikė jam naują įkvėpimą ir jį išpopuliarino. Tas aštuondienis nuo tada kasmet suburia daugybę krikščionių visame pasaulyje - katalikų, ortodoksų, protestan¬tų. Aišku, įvairių konfesijų krikščionys jau gerokai anksčiau melsdavosi už Bažnyčios vienybę. Tačiau paprastai jie tai darydavo likdami „namie", savo pačių bažnyčiose. Kunigas Kutiurjė suprato, kaip svarbu, kad krikš¬čionys melstųsi kartu, toje pačioje vietoje. Jis tikėjosi, kad taip Maldų už vienybę aštuondienis prisidės prie to, kad būtų pranoktas abipusis nepasi¬tikėjimas, tais laikais trukdęs daugumai krikščionių eiti melstis į kitos kon¬fesijos bažnyčias. Jis žinojo, kad be meilės nebus žengiama pirmyn vieny¬bės keliu. Troško, kad širdyse įsižiebtų broliškosios meilės ugnis. Be kita ko, jis sėmėsi įkvėpimo ir iš kito ekumenizmo pradininko - kardinolo Mersjė pastabos: „Kad susivienytume, turime mylėti vienas kitą; kad mylėtume vienas kitą, turime pažinti vienas kitą; kad pažintume vienas kitą, reikia eiti vienas kito susitikti." Krikščionims susitinkant bendroje maldoje, Šven¬toji Dvasia gali įžiebti dieviškosios meilės ugnį, sudeginančią nesupratimo, nepasitikėjimo, o kartais - ir pagiežos užtvaras.

Kunigas Kutiurjė teigė: „Reikia melstis už vienybę, prašant Dievo, kad ji būtų įgyvendinta tada, kai Jis norės, ir taip, kaip Jis norės." Čia ir glūdi didysis kunigo Kutiurjė siūlomas Maldų už vienybę aštuondienio nauju¬mas: jo esmė - melstis ne „prieš kitus", kad užkariautume juos, o melstis kartu, ieškant Dievo valios.

Tėvas Kutiurjė glaudžiai susijęs su Taize bendruomenės ištakomis. Jau nuo 1941 m. jis drąsino ir palaikė Bendruomenę steigiantį brolį Rožė. Bendruomenė turėjo tapti tokia vieta, kurioje būtų be atvangos trokštama krikščionių vienybės ir už ją meldžiamasi. Tiek broliui Rožė, tiek kunigui Kutiurjė krikščionių vienybė negalėjo reikšti vienų pergalės prieš kitus. Brolis Rožė rašė: „Krikščionių vienybė nebus vienų triumfas prieš kitus. Jei vieni turėtų nugalėti, o kiti - pralaimėti, niekas nepritartų tokiai vie¬nybei." Būtent melsdamiesi kartu atsižadame noro triumfuoti prieš kitus. Malda daro mus nuolankius. Maldoje įsisąmoniname, jog Dievas didesnis už mus, didesnis už mūsų skirtumus.

Pasinaudokime Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio teikiama proga ir prašykime Viešpaties, kad ekumeninis dialogas ir įsipareigojimas nenutrūktų ir, jei įmanoma, dar labiau sustiprėtų. Melskime, kad tarp Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių nenutrūktų teologinis dialogas, bū¬tinas nesutarimams išspręsti, ir meilės dialogas, padedantis kartu gyventi bendrai liudijant. Savo širdyse gyvai troškime, kad kuo greičiau ateitų vi¬siškos bendrystės diena, kai visi vieno Viešpaties mokiniai kartu švęs Eu¬charistiją, dieviškąją auką už pasaulio gyvybę ir išganymą.