Šiek tiek neįprasta, kad naujieji liturginiai metai prasideda ne mums įprastu švelniu pasakojimu apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mergelę Mariją, derančiu prie jau uždegamų eglučių ir pasipuošusių Kalėdoms vitrinų, bet pasaulio pabaigos aprašymu, vaizdu, kuris labiau tiktų liturginių metų pabaigos iliustravimui.

Visgi adventas – ne tik mielų prakartėlių lankymas, kreipiantis žmonijos atmintį įsikūnijimo įvykio link, bet taip pat žvilgsnis į laikų pabaigą, kai, anot Lewiso, Dievas pasirodys be jokios kaukės ir ištiks kiekvieną kūrinį arba neįveikiama meile, arba nenugalimu šiurpu. Susitikimas su mysterium tremendum neatrodo labai jaukus. Anot Karlo Rahnerio, negalime suvokti Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, ir mėgindami apie tai prabilti, imame mikčioti. Šiurpūs pasaulio pabaigos vaizdiniai ir su tuo susijęs Kristaus atėjimas verčia gūžtis. Mėginame slėptis nuo pastarosios advento prasmės būtent už tų sentimentalių prakartėlių ir blizgučiais aprengtų eglučių.

Ir vis dėlto neturėtume ignoruoti šios advento prasmės, nepaisant mūsų žinių ir patirties ribotumo, tam tikrų dalykų pažinimas pradžioje leidžia prasmingai pasitikti pabaigą. Tikroji Išganytojo įsikūnijimo, atėjimo į pasaulį prasmė, advento reikšmė labiausiai atsiskleis būtent laikų pabaigoje, kai išsipildys vienintelis Jėzaus Kristaus atėjimas, tebesitęsiantis ir šiuo metu. Būtent todėl Bažnyčiai adventas nėra praeities dalykas, apsiribojęs Senojo Testamento pranašystėmis apie Mesijo užgimimą, bet ir dabarties, kai tikėjimu, viltimi ir meile dalyvaujame žmonijos perkeitimo procese, prasidėjusiame, kai Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir susiejo ją su savimi. Nuo tada ši istorija yra nenugalimas judėjimas link to, į ką šiandien Evangelija pranašiškai leidžia pažvelgti, į Dievo plane numatytą pasaulio atpirkimą ir Dangaus Karalystės triumfą.

Sunku tikroviškai įsivaizduoti, kad kai ateis žmonijos pabaiga, saulė iš tiesų aptems ir mėnulis liausis švietęs, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos, kaip nurodo evangelistas Morkus. Ar tai reiškia, kad apokaliptiniai tekstai tėra fikcija? Kaip į juos turime žvelgti ir interpretuoti? Pirmiausia svarbu suvokti, jog Jėzus nėra pasakotojas, grįžęs iš ateities, iš pasaulio pabaigos, kur būtų visa patyręs ir dabar mėgintų tiksliai nupasakoti apokalipsės scenarijų. Jėzus neatsigręžia į mus iš ateities.

Vietoj to Jis yra su mumis. Jis žvelgia kartu su mumis, į nesuvokiamą ateitį. Dievo akivaizdoje, kaip žmogus, jis žino apie visko pabaigą, ir pripažįsta, kad pasaulio ir jo istorija turės pabaigą. Tai tendencija, polinkis baigtis, kuris įgimtas, būdingas visai žmonijai ir žemiškai tikrovei. Tokioje perspektyvoje jis regi ir savo paties mirtį. Taigi, Jis prabyla apie kūrinijos ribotumo patirtį, kuri yra ir mūsų pačių patirtis. Nusivylimas, ligotumas, skausmas, senėjimas, nesėkmes, mirtys – patirtys, kuriose mes gyvename ir kurias mėginame nuslopinti. Tai mūsų pasaulio pabaigos simptomai.

Pasaulio pabaiga nėra ateities dalykas, mėgintas įvairiais būdais ir istorijos tarpsniais tiksliai nuspėti, tai nėra chronologinis taškas, kurio laukiama. Kristaus atėjimas nebus susijęs su konkrečia vieta, greičiausiai nebus ir konkretaus teismo proceso, kurį galėtume stebėti išoriškai.

Evangelistas Lukas ragina budėti, suvokdamas Dangaus Karalystės priartėjimą ne laiko, bet ontologine, būties prasme. Ir mums, kaip ir Luko bendruomenei, kyla klausimas: kas bus su mumis? Čia ir dabar, kas bus su mūsų gyvenimu, kai regimi mūsų pasaulio pabaigos simptomai?

Advento laikotarpis kviečia įsižiūrėti ir atpažinti šiuos ženklus. Jau dabar kiekvienas širdies atsigręžimas, atsivertimas, kuris kviečia mus Šv. Dvasios veikimui ir vis labiau išlaisvina iš bet kokios priklausomybės, iš vergovės nuodėmei yra žmogaus Sūnaus apsireiškimas mumyse. Ir jau regime Jo garbę bei šlovę savo širdies debesyse. Taip prisidedame prie savo pačių ir pasaulio istorijos galutinio atbaigimo – tikėjimu Jėzaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Šis galutinio išsipildymo paveikslas jau dabar reiškiasi kiekvieno mūsų gyvenime per šv. Mišių auką. Budėti tuomet reiškia dalyvauti joje, būti to liudininkais.

Dvasinis akylumas, budrumas būdingas tikėjimo žmogui, žmogui, kuris susieja save su Viešpačiu ir atpažįsta Jo garbę bei šlovę kiekviename įvykyje ir kiekviename žmoguje. Anot Karlo Rahnerio, žmogaus Sūnaus veidas, kuriame, metui atėjus, išvysime savo nuosprendį, iš tiesų jau slėpiningai žvelgia į mus per kiekvieno žmogaus veidą, nes visi yra Jo broliai ir seserys: per tyrą kūdikio veidą, rūpesčių prislėgtą vargšo veidą, ašarotus nusidėjėlių veidus, net suirzusius mūsų varžovų ar priešų veidus.

Vieną dieną mes pakelsime galvas ir išvysime Jį kaip žmogaus Sūnų. Kaip vieną iš mūsų. Tą, kuris gyvena mūsų gyvenimą su mumis, tokį, koks jis yra: trumpas, sunkus, nesuprantamas. Į Tą, kuris būdamas amžinybė begalinėje darnoje, galiausiai susitapatino su mūsų gyvenimais, kad užjaustų mūsų trapumą. Jis ne tik įsijautė į mūsų padėtį, bet iš tiesų gyveno, įsikūnijo, tapo kūnu, įsivilko į žmogiškumą. Tai nereiškia, jog galutinio teismo nebus. Laikų pabaigoje pasigirs balsas: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte. Tačiau ne tolimas Dievas, bet žmogaus Sūnus bus mūsų gyvenimų teisėjas. Būtent todėl mes tikime ir laukiame, kad paskutinis žodis bus ne pasmerkimo, bet atleidimo, malonės žodis. Laisvės iš nuodėmės ir galutinio išsipildymo žodis, amžino gyvenimo žodis, tapsiantis visko nauja pradžia.

Prašykime Dievo malonės turėti tokį viltingą nusistatymą ir pastabų žvilgsnį, gebantį regėti paskutiniuosius laikus ir būti juose ne pasyviais stebėtojais, bet aktyviais bendradarbiais.